Baltarusijos nepaprastųjų situacijų ministerijos Branduolinės ir radiacinės saugos departamentas skelbia, kad jau balandžio-gegužės mėnesį planuojama pradėti pramoniniu būdu eksploatuoti pirmąjį Astravo atominės elektrinės reaktorių.

Ko gero, nereikia priminti, kad bandomajame Astravo atominės elektrinės pramoninio naudojimo etape įvyko keli rimti incidentai, dėl kurių reaktorius buvo ne kartą sustabdytas. Pirmiausia elektrinėje sprogo keturi įtampos transformatoriai, skirti keisti įtampą elektros grandinėse, kiek vėliau, hidraulinių bandymų metu buvo pažeista avarinio aušinimo sistemos cisterna. Dar kartą elektrinės darbas sustojo įsijungus generatoriaus apsaugos sistemai. O vakar vėl pasirodė pranešimai apie galimą reaktoriaus aušinimo sistemos gedimą.

Šie gedimai bei sistemiškai vangus dalijimasis informacija apie branduolinę elektrinę, natūralu, kelia didžiulį nerimą tarptautinei bendruomenei ir tiesioginę grėsmę Lietuvos piliečiams. Dar vasarį Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją dėl Astravo atominės elektrinės saugos, tačiau panašu, jog nei Rusijai, nei Baltarusijai Europos šalių susirūpinimas daug emocijų nekelia. Paskutiniai Minsko pranešimai rodo, kad traukinys įsibėgėjo. Be abejo, negalime nuleisti rankų siekiant jį sustabdyti, bet šalia turime ruoštis ir pačiam blogiausiam scenarijui.

Kad savo vaistinėlėse saugome kalio jodido tabletes, nereiškia, jog jau esame pasiruošę galimai avarijai. Trumpuoju laikotarpiu – galbūt. Turime instrukcijas kaip elgtis, ką būtina turėti namuose, paruošti evakuacijos planai. Bet bent jau kol kas Lietuvos į Madagaskarą perkelti neketiname, tad turime pagalvoti ir kaip išspręsti galimas problemas ilguoju laikotarpiu.

Ar kada susimąstėte apie tokį elementarų dalyką kaip geriamas vanduo? Faktas, kad Vilnius nuo Astravo atominės elektrinės nutolęs vos per 60 kilometrų – tikrai žinomas daugeliui, bet ne mažiau svarbu ir tai, kad už maždaug 10 kilometrų nuo atominės jėgainės teka Neris, kurios vandeniu aušinami elektrinės reaktoriai.

Pirminiais Lietuvos hidrogeologų atliktais tyrimais ir vertinimais, Astravo atominės elektrinės avarijos atveju, Neries upė būtų užteršta radiacija ir tai smarkiai paveiktų geriamojo vandens gavybą ir tiekimą Lietuvos gyventojams. Vien Vilniuje yra 15 vandenviečių, priklausančių Neries upės baseinui, dar po vieną – Vilnelės-Neries ir Vokės-Neries upių baseinams. Tai – beveik pusė visų sostinės vandenviečių, iš kurių išgaunamas vanduo aprūpina 73 proc. visų vilniečių. O kur dar visos kitos gyvenvietės, kurių gręžiniai gali susidurti su panašiomis problemomis. Tarp jų – ir Kaunas, kur Neris įteka į Nemuną, ir Klaipėda, kur šių upių vandenys įsilieja į Kuršių marias.

„Vilniaus vandenys“ dar prieš porą metų kreipėsi į tuometinę Valstiečių vyriausybę su prašymu finansuoti galimybių studiją ir nustatyti, kokią žalą radiacinė tarša galėtų padaryti Neries upei, įvertinti radiacijos plitimo vandeniu greitį, mąstą ir galimybes pasiekti giluminius vandens gręžinius. Deja, tuo metu Vidaus reikalų ministerija atsisakė finansuoti studiją nurodydama, jog tai savivaldybių pareiga užtikrinti nepertraukiamą geriamojo vandens tiekimą. Nors problema – ne tik nacionalinės, bet ir tarptautinės svarbos, jos sprendimas buvo paliktas savivaldai.

Vilniaus miesto savivaldybė ir bendrovė „Vilniaus vandenys“ tuo metu ėmėsi veiksmų ir savarankiškai numatė galimus sostinės geriamojo vandens tiekimo schemos pakeitimus. Pradėta modeliuoti, kokius veiksmus skirtingais scenarijais tektų atlikti pasikeitus pagrindiniams vandens tiekimo šaltiniams, taip pat numatyta sujungti skirtingas vandens tiekimo zonas, taip sukuriant vandentiekio sistemos „žiedą“.

Planai ir toliau rengiami, ieškoma geriausių priemonių, tačiau duomenų apie radiacinę taršą vandeniu trūkumo problema, kuri nebuvo išspręsta prieš porą metų, aktuali ir šiandien. Parengtus planus vis dar galima koreguoti ar keisti, tačiau turime turėti kompetentingų mokslininkų atliktus skaičiavimus, kurie patvirtintų arba paneigtų, kad suplanuotos priemonės yra pakankamos užtikrinti saugaus geriamojo vandens tiekimą žmonėms. Taip, dabar vejamės jau važiuojantį traukinį ir bandome į jį įšokti. Tai nėra geriausias sprendimas, bet jis yra būtinas. Kaip būtinas ir nacionalinių institucijų dėmesys ir adekvatus finansavimas išsamiems tyrimams.

Grėsmę nacionaliniam saugumui keliančios situacijos reikalauja tarpinstitucinio bendradarbiavimo, bendrų resursų sutelkimo ir vienodo situacijos matymo. Atskiroms savivaldybėms, kurių teritorijose naudojamos Neries vandenvietės, vykdyti reikiamus tyrimus – nenaudinga. Puikiai žinome, kiek užtrunka viešųjų pirkimų procedūros, sutarčių administravimas, o ką jau bekalbėti apie kompetentingų mokslininkų ir specialistų atranką studijoms atlikti. Vienareikšmiškai geresnis sprendimas būtų atlikti dviejų didžiausių Lietuvos upių galimo radiacinio užterštumo tyrimus vienu metu, pasitelkus geriausius šalies fizikus, hidrogeologus, vandentvarkos, aplinkos ir radiacinės saugos specialistus.

Čia neabejotinai svarbus ir lyderystės klausimas. Dabartiniame kontekste, kai gyvename ekstremaliomis sąlygomis, institucijų dėmesys ir finansiniai resursai yra sutelkti pandemijos valdymui. Tačiau negalime pamiršti šalia sienos augančio monstro.

Turime veikti tarptautinėse institucijose, neleidžiant tolimesniems kaimynams pamiršti apie grėsmę visos Europos saugumui. Privalome siekti ne tik vieningos kaimyninių šalių politikos baltarusiškos elektros atžvilgiu, bet ir kad būtų kuo greičiau numatytos priemonės, užtikrinančios, kad saugumo standartų neatitinkančioje Astravo elektrinėje pagaminta elektra nepatektų į visos Europos Sąjungos energijos rinką. Europos Komisijos ir Europos reguliavimo institucijų branduolinės saugos srityje grupė (ENSREG), kurios į elektrinę taip ilgai neįsileido baltarusiai, kovą planuoja pateikti preliminarią ataskaitą dėl Astravo atominės elektrinės saugumo. Privalome numatyti priemones, kurios neleistų Baltarusijos valdžiai daryti spaudimo reguliuotojui, o Baltarusijos nepaprastųjų situacijų ministerijos Branduolinės ir radiacinės saugos departamentui – išduoti licencijos eksploatuoti elektrinę, kol pilna apimtini neįgyvendintos ENSREG bei Tarptautinės atominės energijos agentūros (TATENA) rekomendacijos.

Vis tik, atsižvelgiant į tai, kad elektrinė pradėjo veikti dar lapkritį, neturėdama eksploatacijos licencijos ir neįgyvendinus tarptautinių organizacijų rekomendacijų, bei stebint cinišką Minsko poziciją, negalime atmesti galimybės, kad licencija bus išduota bet kokiu atveju. Dėl šios priežasties nei Vilniaus miestas, nei Vyriausybė nebeturi prabangos atidėti civilinės saugos problemų sprendimo, o juolab palikti geriamojo vandens tiekimo visoje Lietuvoje silpnąja grandimi.