Betvarkė Vilniaus miesto savivaldybėje neapsiribojo partiniais apsistumdymais. Merui ir liberalams įtarimą ėmė kelti bet kurie potencialiai su jais nesutarsiantys darbuotojai.

Todėl, vos tik nutraukus koaliciją su konservatoriais, sekančiame tarybos posėdyje buvo bandoma toliau didinti savo sprendimų priėmimo ir vykdymo galią. Dėl šios priežasties buvo nusitaikyta į administracijos direktorę Almą Vaitkunskienę.

Iš pradžių meras jai dėkojo už nuveiktus darbus, bet neišgirdus pritarimo pasitraukti iš vietos savo noru, sekančiame tarybos posėdyje administracijos direktorę buvo bandyta tiesiog atleisti. Situacija atrodė gana forsuotai ir dirbtinai, taigi Remigijaus Šimašiaus užmačios nesurinko pakankamo balsų kiekio, parodydamos naujosios koalicijos vienybės trūkumą.

Meras nesibodėjo užsiimti ir psichologiniu spaudimu, Vaitkunskienei telefonu nusiųsdamas žinutę „Susiprask, kol nevėlu“. Kitą dieną prie pastarosios žinutės buvo pridėta ir antroji, ilgesnė: „Duodu tau laiko pagalvoti iki rytojaus ryto, pasakyčiau dar daug gerų žodžių per tarybos posėdį“.

Remigijaus Šimašiaus žinutės sukėlė mini-skandalą žiniasklaidoje, kuris tik dar labiau įsiplieskė, merui ir administracijos direktorei aiškinantis santykius per žurnalistus. Po trijų savaičių negatyvaus dėmesio savo asmeniui, meras vargais negalais sugebėjo konsoliduoti daugumą miesto taryboje ir nuversti administracijos direktorę.

Ši istorija rodo, kad korupcinių skandalų kamuojami liberalai, kartu su Vilniaus meru, įsivarė save į kampą, kai bando bet kokiais būdais įgauti galios. Net ir imdamiesi įmantrių psichologinių grasinimų. Bet kaip rodo istorija, baimė nėra puikiausias valdymo instrumentas.

Situaciją vainikuoja jau kuris laikas savivaldybės koridoriuose sklindančios kalbos, kad po administracijos direktorės Vaitkunskienės atleidimo į savivaldybės personalą bandoma prikaišioti daug asmenų su lenkiškomis ir rusiškomis pavardėmis.