Bet kokia valstybės politikos sfera neįsivaizduojama be aiškios strategijos ar plano, kuris apibrėžtų tiek svarbiausius prioritetus, atitinkančius valstybei kylančius šiandieninius iššūkius ir problemas, tiek konkrečius veiksmus bei gaires, kaip sieksime, kad šiuos tikslus realizuotume.

Ne mažiau svarbu, kad tokia strategija, kaip ir patys politikai ir biurokratai, būtų atvira reikalingoms korekcijoms. Deja, bet šiandien turime pripažinti, kad jokios šių dienų realijas ir iššūkius atitinkančios energetikos strategijos mūsų valstybė kol kas neturi, o net ir šiuo metu naujai ruošiamas projektas dar iki pasirodymo kelia daugiau klausimų nei vilties.

Nacionalinė energetikos strategija – svarbiausias dokumentas, kuris turėtų suteikti aiškumo tokioje svarbioje valstybei srityje, kaip energetika. Šiuo metu galiojantis dokumentas yra visiškai pasenęs, o naujos strategijos ruošimas užtruko nedovanotinai ilgai. Praeitų metų gegužę atnaujinti pradėta strategija dienos šviesą turėjo išvysti dar praeitą rugpjūtį. Lapkritį paaiškėjo, kad visa tai dar tik įpusėjo, na o šiandien apskritai jau nebeaišku, kiek šis procesas pažengęs ir ar kažko išvis galime tikėtis iki šios Vyriausybės darbo pabaigos.

Nepaisant to, Vyriausybė, net ir neartikuliavusi esamų prioritetų ir jiems įgyvendinti skirto veiksmų plano, nevengia vieną po kito priimti sprendimus, kurie turės ilgalaikių pasekmių mums. Susidaro įspūdis, jog viskas daroma visiškai atvirkščiai – pirma sprendimai, o tik tada – jų pasekmių įvertinimas. Iš šiuo metu Vyriausybės vykdomos politikos ir sprendimų, klausimų ir abejonių kelia bent keletas aspektų.

Viena iš krypčių – elektros energijos perdavimo jungčių su kitomis valstybėmis tiesimas, drastiškai mažinant savo pačių gamybinius pajėgumus. Pats energetikos ministras anksčiau yra išsakęs, kad čia Lietuva renkasi visai kitokią kryptį, nei, pavyzdžiui, Estija – daug vietinių gamybos pajėgumų neturėsime, bet mūsų poreikius patenkins ir pigesnę energiją suteiks jungtys.

Būtent laikantis šios pozicijos buvo panaikintos VIAP lėšos termofikacinėms jėgainėms, dėl ko savo veiklą turėjo sustabdyti efektyviai galinčios veikti Vilniaus, Kauno, Panevėžio termofikacinės elektrinės. Valstybė prarado virš 500 megavatų galios vidinį resursą. Pagrindinė vyraujanti prielaida čia tokia – iš mokesčių mokėtojų pinigų nesubsidijuojant brangesnės už rinkos kainą termofikacinių elektrinių gaminamos elektros, ir turint naujas jungtis su Švedija ir Lenkija, kaina vartotojams neišvengiamai kris.

Keistai skamba tokie Vyriausybės argumentai, kai uždarant Vilniaus trečiąją termofikacinę elektrinę tuo pačiu priimtas sprendimas skirti visas VIAP lėšas be konkurso Elektrėnų termofikacinei elektrinei. Ši jėgainė veikia nuo 1962 m. ir bent kelių jos blokų techninė būklė yra daug prastesnė už Vilniuje esančios trečiosios termofikacinės jėgainės.

Vis dėlto, pasirinkta kryptis pasikliauti vien kitais, o ne savimi, neramina dėl to, jog neseniai galėjome įsitikinti tokios krypties rizikingumu. Blogu ženklu tapo dar neseniai pradėjusios veikti Nordbalt jungties sutrikimai. Skaičiuojama, kad tuo metu, kai vyko remonto darbai, elektros kaina rinkoje išaugo 40 proc. Toks pavyzdys nenorom verčia galvoti apie scenarijus, jeigu sutrikimai būtų žymiai rimtesni. Labai tikėtina, kad su tokia vienkrypte strategija mūsų energetinis saugumas gali būti lengvai pažeidžiamas.

Kitas klausimas – Vyriausybės santykis su savivaldybėmis bei su privačiais investuotojais, tvarkantis šilumos ūkyje. Vietoj to, jog vyktų platesnio masto tarpusavio veiksmų koordinavimas tarp Vyriausybės ir savivaldybių ar būtų kuriama tinkama aplinka į infrastruktūrą investuojantiems privatiems investuotojams, Vyriausybė tokios iniciatyvos megzti daugiašalį dialogą nerodo ir veikiau viena pati imasi brangių (kaip ji įvardina, – strateginių) projektų įgyvendinimo.

Iš to seka, kad savivaldybės paliekamos savotiškame vakuume ir tiktai laukia „nurodymų“ iš viršaus.  Labai dažnai savivaldybės vengia priimti potencialiai vartotojams naudingus sprendimus vien dėl to, kad neaiškumas dėl bendros valstybės energetikos strategijos vėliau gali atsisukti prieš visas iniciatyvas.

Galvodami apie tai, ką galime padaryti geriau, privalome visi nuolat kelti šiuos ir panašius klausimus: ką dėl to, kad būtų geriau, gali padaryti Vyriausybė, o ką – savivaldybės? Kokie sprendimai turi būti priimami, jog būtų sukurta tokia aplinka, kurioje ir kiekvienas privatus investuotojas savo potencialu prisidės prie strateginių mūsų valstybės energetikos tikslų išpildymo? Ar vykdomi projektai neprieštarauja, neužgožia vienas kito? Ar tai, kas atrodė teisinga vakar, prieš mėnesį, prieš metus, vis dar atrodo naudinga ir šiandien, kitaip sakant, ar esamos aplinkybės vis dar yra tokios, kad būtų naudingiau nekeisti ankstesnės vizijos?

Norėtųsi tikėti, kad Vyriausybė, ruošdama naują energetikos strategiją, panašius klausimus sau ir kelia, o ne svarsto, kaip įgyvendinti dar vieną brangų valstybinį projektą, už kurį mokėsime mes visi ir kas, kaip matome iki šiol, nebūtinai prisidės prie mūsų energetinio saugumo didinimo ir pigesnių paslaugų vartotojams. Inertiškas projektų įgyvendinimas „dėl įgyvendinimo“ bus visiškai neracionalus, jeigu tai darysime neatsižvelgdami į visumą aplinkybių. Svarbu, kad tiek ši, tiek ir būsimos Vyriausybės šią politinę atsakomybę prisiimtų, sugebėtų pripažinti, jog ne visuomet yra teisios ir prisitaikytų prie šių dienų poreikių, priimant atitinkamus sprendimus.

Objektyvumo vardan, noriu pasakyti, jog savivaldybės dialogas su Vyriausybė ar valstybinėmis įmonėmis kai kuriais klausimais atsiranda. Šiuo metu ieškome sprendimų, kaip galėtume išnaudoti šiuo metu neveikiančios TE-3 potencialą. Vilniaus miesto savivaldybė, pritardama būsimos naujos kogeneracinės jėgainės projektui, siūlo sistemiškai žvelgti į visus turimus įrengimus, įskaitant ir trečiąją termofikacinę elektrinę, ir panaudoti jų potencialą užtikrinant mažesnę šildymo ir elektros kainą vartotojams.