2020-ieji bus prisimenami ne tik, kaip koronaviruso pandemijos pradžios metai. Šie metai buvo išskirtiniai gamtos taršos skandalais. Metų pradžioje Lietuvą sukrėtęs „Grigeo“ gamykloje Klaipėdoje nustatytas taršos atvejis atvėrė tikrą Pandoros skrynią. Po to, kai buvo nustatyta, jog bendrovė į Kuršių marias leido nevalytas nuotekas, visoje Lietuvoje žmonėms atsiverė akys – buvo užfiksuota daugybė kitų pažeidimų, atskleidusių, kaip teršiama gamta.

Ir nors džiaugtis tikrai nėra kuo, ši ekologinė krizė turėjo vieną teigiamą aspektą – aplinkosaugos problemos, kurios ilgą laiką buvo laikomos antraeilėmis, pagaliau sulaukė šalies institucijų ir plačiosios visuomenės dėmesio, o valstybine aplinkos apsaugos kontrole besirūpinančiose įstaigose buvo pastebėti rimti sisteminiai veiklos trūkumai.

Ko gero liūdniausiai šios nelaimės kontekste pasirodė Aplinkos apsaugos departamento (AAD) prie Aplinkos ministerijos neveiksnumas. Institucija, kuri turėtų užtikrinti aplinkos apsaugą visoje Lietuvoje, nesuveikė nei Klaipėdoje, kur savivaldybės atstovai ir miesto gyventojai dėl „Grigeo“ veiklos seniai skambino pavojaus varpais, nei Vilniuje, kur praėjus vos savaitei nuo Klaipėdoje įvykusios operacijos plastiku buvo užteršti sostinės nuotekų valymo įrenginiai.

Dar blogiau – AAD ne tik neužkirto kelio šiurkštiems pažeidimams, bet ir vėlavo reaguodamas į juos. Klaipėdoje vykusią operaciją, kurios metu „Grigeo“ rasti nevalytas nuotekas į marias leidžiantys įrenginiai, vykdė Klaipėdos apylinkės prokuratūra, o Vilniuje teršalus Neryje aptiko visuomenininkai. Dar daugiau, Vilniaus mieste pažeidėjų ieškoti teko pačios savivaldybės atstovams, kurių nuotekų tinklus užteršusios įmonės ne tik nenorėjo, bet ir turėjo pilną teisę neįsileisti į teritoriją, mat galimybę patikrinti, ar aplinkosauginių pažeidimų nėra, teturi aplinkosaugininkai ir teisėsaugos institucijos. Tai suprasdami kreipėmės į generalinę prokuratūrą, kuri pradėjo tyrimą. Ir jei jau manote, kad tai viskas – klystate. AAD sureagavo. Tiesa, tik praėjus savaitei nuo dienos, kai Neryje buvo pastebėtos plastiko atliekos. AAD kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją ir oficialiu raštu paragino „imtis priemonių“ taršai iš miesto nuotekų tinklų sustabdyti. Jei savivaldybė būtų sureagavusi tik tada, kai gavo raštišką kreipimąsi, šiandien kalbėtume apie kitokio masto žalą gamtai.

Tuometinis AAD vadovas aiškino, jog aplinkosaugai šalyje skiriama per mažai dėmesio, gamybos įmonės yra per mažai kontroliuojamos, o pats departamentas turi gerokai per mažai pareigūnų visiems pranešimams apie taršą išnagrinėti. Visa tai yra akivaizdžios sistemos spragos, kurioms spręsti turėjo būti imtasi gerai apgalvotų veiksmų, tačiau darbuotojų skaičius departamente mažai tepakito, o didelė dalis mokesčių už taršą perkelti ne patiems teršėjams, o komunalinių mokesčių mokėtojams.

Keistas posūkis įvyko įstatymų leidyboje. Nuo šių metų sausio 1-osios įsigaliojus mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo pataisoms, teršėjomis tapo nuotekų tinklus administruojančios savivaldybių įmonės. Tačiau įstatymas visiškai nekalba apie subjektus, kurie nusikalstamai leidžia į nuotekų tinklus savo gamybines ir kitokias atliekas. Juk būtent užkardyti ir tiknkamai kontroliuoti pirminį taršos šaltinį yra tiesiausias kelias į sėkmę šioje kovoje. Bet stiprinti veikimo šioje stadijoje, bent kol kas, nacionalinės valdžios instucijos nesiėmė. 

Be abejo, miestų savivaldybės taip pat turi tvarkytis ir siekti kaip įmanoma sumažinti gamtos taršą. Vilniuje daugelis bendrovei „Vilniaus vandenys“ priklausančių nuotekų valymo įrenginių yra senesni nei 30 metų. Praeitais metais pagaliau buvo pradėtas valymo įrenginių atnaujinimo projektas, kuris baigsis 2023 m. Tačiau poreikis modernizuoti šiuos valymo įrenginius yra daug didesnis. Taigi labai svarbu, kad griežtinant reikalavimus mažinti taršą, būtų sudaromos finansinės galimybės pasiruošti šių reikalavimų išpildymui.

Koks galėtų būti situacijos sprendimas? Pirmiausia numatyti adekvačias lėšas iš valstybės biudžeto ir Europos sąjungos struktūrinių fondų įrenginiams, skirtiems išvalyti nuotekas nuo naujos kartos teršalų, įdiegti. O iki tol aplinkos apsaugos kontrole užsiimančios institucijos turi kontroliuoti tikruosius teršėjus, išpilančius į nuotekų tinklus neleistinas gamybines ir kitas atliekas.

Ir dar  – taršos mokesčiai neturi būti priemone valstybės biudžetui papildyti. Aplinkos apsaugos kontrolę ir nuobaudas už taršą reglamentuojantys įstatymai pirmiausia turi saugoti gamtą nuo teršėjų ir sudaryti sąlygas egzistuoti sistemai, kuriai veikiant gamtos teršimas paprasčiausiai taptų finansiškai nepakeliamas. Kol kas sistema neveikia taip, kaip turėtų. Džiugina tik augantis visuomenės dėmesys aplinkosaugai ir viltis, kad naujoji Aplinkos ministerijos vadovybė, kartu su Seimo aplinkos komitetu, įneš reikšmingų permainų.