Praėjusį rudenį Vilniaus politinį gyvenimą sudrebino permainos miesto savivaldybėje. Korupcijos bylos krečiamas Vilniaus miesto meras, tuometis Liberalų sąjūdžio pirmininkas Remigijus Šimašius nusprendė pašalinti iš valdančiosios daugumos principingąją TS-LKD frakciją, o vietoje konservatorių į koaliciją pasikviesti Voldemaro Tomaševskio valdomą Lenkų rinkimų akcijos frakciją. Praėjus pusmečiui po šio perversmo, pradeda lįsti kokią kainą už šiuos viražus turi mokėti R. Šimašius, o drauge ir visas Vilnius.

Švietimas. Sritis, kurią daugelį metų iki 2015 m. savivaldos rinkimų Vilniuje būtent kuravo Lenkų rinkimų akcija ir jos politikai. Kuravimas daugiausia buvo vykdomas „savų“ kadrų įdarbinimu švietimo įstaigose ir pinigų skyrimu „savoms“ įstaigoms. Švietimo įstaigų tinklo optimizacija, tinkamas finansavimas, švietimo kokybės kėlimas ar kiti bent kiek objektyvūs ir į bendrą švietimo sistemos raidą orientuoti tikslai nebuvo keliami. Nenuostabu, kad būtent Lenkų rinkimų akcija buvo didžiausia priešininkė to, ką ir kaip TS-LKD frakcija pradėjo reformuoti daug metų stagnavusioje švietimo sistemoje. Todėl tik įžengę į valdančiąją koaliciją, V. Tomaševskio parankiniai grįžo prie senųjų tradicijų – savivaldybėje ir švietimo įstaigose pradėta darbinti „savus“, švietimo įstaigos pradėtos vertinti pagal ugdomąją kalbą ir direktorių tautinę ar partinę priklausomybę. Galiausiai, visa savivaldybės administracijos švietimo sektoriaus vadovybė buvo pakeista Lenkų rinkimų akcijai lojaliais asmenimis.

Ką tuo metu daro meras R. Šimašius? Bejėgiškai stebi ir toleruoja Vilniaus švietimo polonizaciją arba, kitaip tariant, moka kainą už koalicijos performavimą.  Juk išmetęs iš koalicijos TS-LKD, jų atgal neprisikviesi, o Lenkų rinkimų akcijos tiesiog nėra kuo kitu pakeisti. Ir reikia pripažinti, kad tuo puikiai naudojaisi V. Tamaševskio parankiniai – nuo švietimo klausimų visiškai nušalinę kitas valdančiajai koalicijai priklausančias  frakcijas, uzurpavo į savo rankas visų sprendimų galią. Kaip ten bebūtų, apmaudžiausia, kad dėl tokios situacijos labiausiai nukentės Vilniaus švietimo sistema. Ir tai labai didelė kaina, už kurią atsakomybę turės prisiimti R. Šimašius.

Kita V. Tomaševskiui ir jo kompanijai rūpina sritis – miesto žemės. Taip jau sutapo, kad šiuo metu yra rengiamas naujas bendrasis Vilniaus planas, kuris reglamentuos miesto plėtrą artimiausiais dešimtmečiais. Tiesioginį interesą šioje srityje turi lenkų tautybės piliečiai, reikalaujantys atstatyti jiems žemės nuosavybę. Problema tame, kad laisvos žemės gražinimui Vilniuje jau seniai nėra. Bet R. Šimašius prisižadėjęs spręsti ir šį klausimą koalicijos partneriams, dabar rengiamame bendrojo plano projekte peržiūri visas viešas erdves, paupius ar miškelius, kuriems planuojama pakeisti paskirtį ir skirti žemės nuosavybės atstatymui lenkų tautybės piliečiams. O tai viešąjį interesą pažeidžiantis veikimas, žinant, kad lenkų norams patenkinti reikia ne mažiau kaip 400 ha žemės, kuri jau dabar reikalinga sklandžiai miesto plėtrai. Bet tai R. Šimašiui nerūpi. Jam rūpi čia ir dabar nupirkti Lenkų rinkimų akcijos frakcijos balsus miesto taryboje ir taip sulaukti savivaldos rinkimų.

Politikoje dažniausiai nebūna amžinų draugų ir priešų. Tą puikiai pademonstravo Liberalų sąjūdis ir R. Šimašius, dar 2015 m. kategoriškai atsisakęs bet kokio bendro darbo su V. Tomaševskiu, o jau po dviejų metų bet kokia kaina siekęs jo draugystės. Gaila tik dėl to, kad siekdami asmeninių politinių interesų, tokie politikai gali parduoti, išmainyti ar išsižadėti bet ko. O už visa tai turi mokėti eiliniai miestiečiai.