Šiandien viešojoje erdvėje pasirodžiusi informacija apie Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos sprendimą uždrausti desertinei „Daktaras desertas“ naudoti vartotojus baisiai klaidinantį pavadinimą sukėlė tikrą šaršalą. Ne veltui – juk sveiko proto ribas ne per seniausiai patikrino nedidelis riešutų kremą gaminantis prekės ženklas „Sviestas sviestuotas“. Ir tuomet, ir dabar patys vartotojai išraiškingai sukiojo pirštus prie smilkinio ir aiškino – niekas mūsų čia neklaidina, skiriame ir sviestą nuo riešutų, ir desertinę nuo poliklinikos. Vis tik, panašu, kad šuns balsas (net jei tai patys vartotojai, marketingo specialistai, ekonomikos sritį kuruojantys ministrai ar dar kas) į dangų neina.

Akivaizdu, kad tokios kontoros, kaip VMVT užsiima pertekliniu reguliavimu, kuris, kaip eilinį kartą parodė šis atvejis, neretai nueina iki absurdo. Vis dėlto, noriu labiau atkreipti dėmesį ne į faktą, o į priežastis.

Įstaigos, reguliuojančios verslo subjektų veiklą, yra ne tik per daug biurokratinės, bet ir neturi pakankamai atskaitomybės už savo veiklą. Savivaldybės darbe kasdien susiduriame su daugybe tokių įstaigų kaip VMVT ar Valstybinė kalbos inspekcija. Matome, kaip sėkmingai kūrybinis potencialas, problemų sprendimas ir sprendimų priėmimas stringa susidūrus su Nacionaline žemės tarnyba, Viešųjų pirkimų tarnyba, Valstybine energetikos reguliavimo taryba, paskutiniu metu – net Nacionaliniu visuomenės sveikatos centru.

Taip, jų veiklą techniškai kontroliuoja atitinkamos valstybės institucijos – Seimas, atskiros ministerijos ar Vyriausybė – tačiau ta kontrolė dažniausiai yra labai plačiai apibrėžta, ir apie jų kišimąsi į įstaigų veiklą išgirstame tik kraštutiniais atvejais. 

Nejausdami atsakomybės už savo sprendimus, šiose įstaigose dirbantys žmonės tiesiog nemato reikalo dirbti greitai, protingai ir efektyviai, bei nagrinėdami „pažeidimus“ atsižvelgti ne tik į formą, bet ir turinį.

Už savo sprendimus jiems dažniausiai netenka pasiaiškinti, todėl jie tiesiog dirba buką popierinį darbą ir daktarams desertams baksnoja į pažeisto įstatymo straipsnius. Prie šios formulės dar galime pridėti ir atlygį, už kurį nei pritrauksi geresnių specialistų, nei jau esamus paskatinsi dirbti protingiau.

Ar tokiais atvejais įstaigų specialistai bei vadovybė supranta savo sprendimų absurdiškumą? Reikia tikėtis, kad taip. Tačiau už įstatymo raidę jiems, žinoma, reikia atstovėti iki galo. Tuomet tokie ginčai neretai keliauja į teismą, kur užuot kūręs vertę ir auginęs BVP verslas turi įrodinėti, kad nėra kupranugaris, ir deginti ne tik savo, bet ir biudžeto resursus.

Taip, teismas yra viena iš institucijų, galinčių apginti verslą, tačiau ar tikrai kiekvieną tokį ginčą reikia aiškintis teisme? Siūlau atsakingoms institucijoms peržiūrėti šių įstaigų vadybos standartus bei atskaitomybės principus, galų gale – susimąstyti apie specialistų kvalifikaciją ir motyvavimą, nes dabar spręsdami neegzistuojančias problemas tiesiog švaistome laiką ir mokesčių mokėtojų pinigus, vietoje to, kad investuotume į savo darbą išmanančius, kompetentingus specialistus.